MAISTO PAPILDŲ ENCIKLOPEDIJA
 
Valerijonas

Vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis lot.) daugiametis, aukštas žolinis augalas. Auga saulėtose, drėgnose pievose, miškuose, prie vandens telkinių. Vaistinei žaliavai naudojami šakniastiebiai su šaknimis, kurie kasami rudenį arba anksti pavasarį. Valerijono šaknys turi valerijono rūgšties, organinių rūgščių, eterinių aliejų, alkaloidų, glikozido valerido, cukrų, rauginių ir mineralinių medžiagų, cholino, taninų, gama-amino sviesto rūgšties, tirozino, arginino ir gliutamino. Valerijonas veikia raminančiai, migdančiai, atpalaiduoja spazmus, šiek tiek mažina skausmą. Jis nuo seno vartojamas stresui, nerimui, nervingumui mažinti, užmigimui palengvinti. Valerijonas trumpina užmigimo laiką, o slopindamas dirginančių impulsų plitimą į smegenis, pagerina atsipalaidavimą ir miego kokybę. Manoma, kad raminantis valerijono poveikis vyksta jam prisijungus prie gama-amino sviesto rūgšties receptorių centrinėje nervų sistemoje. Veikdamas raminančiai, valerijonas šiek tiek pamažina kraujo spaudimą, ypač jei jis būna padidėjęs dėl streso. Taip pat valerijonas mažina pilvo dieglius, viduriavimą ir kitokius skrandžio ar žarnyno negalavimus, sukeltus streso, įtampos.

Vartojimas

Valerijono būna įvairių formų preparatų - arbatų, tinktūrų, lašelių, tablečių ar kapsulių su valerijono šaknų ekstraktu. Jo būna ir derinyje su kitomis, raminančiu veikimu pasižyminčiomis vaistažolėmis, pavyzdžiui - melisa, pasiflora. Skirtingų valerijono preparatų dozavimas skiriasi, todėl kaip vartoti valerijono, reikia spręsti pagal vartojimo rekomendacijas, nurodytas ant pakuotės. Valerijono preparatų nerekomenduojama vartoti kai yra susilpnėjusi skydliaukės veikla, raumenų atonija, mažas kraujo spaudimas.