MAISTO PAPILDŲ ENCIKLOPEDIJA
 
Pasiflora

Raudonžiedė pasiflora (Passiflora incarnata lot.) - vijoklinis augalas paplitęs rytinėje ir pietinėje Šiaurės Amerikos dalyse, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Pasiflora žydi labai gražiais žiedais. Tačiau vaistinei žaliavai naudojami tik augalo stiebai ir lapai. Nuo seno pasiflora buvo vartojama kaip nervus raminanti ir pilvo spazmus mažinanti vaistažolė. Šiuolaikinėje medicinoje, ištyrus augalo sudėtį ir savybes, ji taip pat vertinama kaip veiksminga nerimą mažinanti vaistažolė. Pasifloros nervus raminantį ir atpalaiduojantį poveikį lemia jos sudėtyje esantys flavonoidai: chrizinas, viteksinas, izoviteksinas, kemferolis, kvercetinas, rutinas, saponerinas, orientinas, liuteolinas, apigeninas ir jų glikozidai. Aktyviausias iš jų yra flavonoidas chrizinas. Taip pat pasifloroje yra kumarino darinių, alkaloidų harmano ir maltolio, fitosterolių, poliacetileno, cianogeninių glikozidų. Flavonoidas chrizinas - vienas farmakologiškai veikliausių pasifloros junginių, slopinančių nerimo simptomus. Pasiflorų ekstrakto raminamąjį poveikį įtakoja alkoloidas maltolis. Yra atlikta daug klinikinių tyrimų, kurių metu buvo stebėtas ir vertintas pasiflorų poveikis nervų sistemai, skausmui, miegui, uždegimui. Yra nustatyta, kad pasiflorų ekstraktas slopina nerimą panašiai, kaip ir benzodiazepinams priskiriami raminamieji vaistai. O vartojamas kartu su kitais nervų sistemą raminančiais vaistingaisiais augalais - valerijonu arba jonažole, sustiprina jų raminantį poveikį. Yra atlikta mokslinių tyrimų, kurie vertino pasifloros flavonoidų skausmą malšinantį ir uždegimą mažinantį poveikį. Manoma, kad perferinį skausmą malšinantį poveikį lemia prostaglandinų sintezės slopinimas, o centrinį - sąveika su benzodiazepino receptoriais. Taip pat uždegimo reguliacijai turi įtakos ir antioksidacinės pasiflorų flavonoidų savybės. Plačiausiai pasiflorų ekstraktas yra vartojamas kaip raminanti, slopinanti nerimą ir palengvinanti užmigimą priemonė. Dažnai pasiflorų ekstraktas yra derinamas su valerijonu ir melisa. 

Vartojimas

Pasifloros būna sausos žolės, skirtos vaistinei arbatai ruošti, tinktūros arba maisto papildų su ekstraktu. Taip pat pasifloros būna homeopatinių vaistų sudėtyje. Europoje pasifloros vaistinė žaliava standartizuojama pagal flavonoidų kiekį, ribojant harmano grupės alkaloidų kiekį. Pasifloros ekstrakto rekomenduojama vartoti apie 200 - 800 mg per parą. Jei vartojama pasiflorų arbata, tuomet rekomenduojama gerti po 2 gramus sausos pasiflorų žolės tris - keturis kartus per parą. Vakare pasifloros arbatos reikia gerti likus pusvalandžiui iki einant miegoti. Įvairių maisto papildų ir homeopatinių preparatų sudėtyje pasifloros gali būti derinyje su kitomis medžiagomis, todėl vartojant tokių preparatų reikia vadovaujantis rekomendacijomis, nurodytomis ant pakuotės. Dėl saugumo ir efektyvumo tyrimų trūkumo pasifloros vartoti vaikams ir nėščiosioms nerekomenduojama. Kadangi pasifloros alkaloidas harmanas gali neigiamai sąveikauti su vaistais antidepresantais, todėl jų kartu vartoti nerekomenduojama.