MAISTO PAPILDŲ ENCIKLOPEDIJA
 
Glicinas

Glicinas yra mažiausia amino rūgštis, pasižyminti dideliu stabilumu, kas labai svarbu genetinei baltymų struktūrai išlaikyti. Kolageno ir elastino sudėtyje iš visų amino rūgščių glicinas užima didžiausią dalį. Kolageno baltymo struktūroje glicinas, pasikartodamas net kas trečioje pozicijoje, sujungia kitas amino rūgštis į trigubą spiralę. Taigi, glicinas yra būtina amino rūgštis visiems jungiamiesiems audiniams, kurių struktūrą sudaro kolagenas – sąnarių kremzlėms, raiščiams, kaulams, raumenims, odai, kraujagyslių sienelėms. Ši amino rūgštis svarbi ir daugeliui kitų procesų vykstančių organizme. Glicinas dalyvauja sintezuojant ATF, kreatiną, purinus, porfirinus, tulžies rūgštis, hemoglobiną, gliutationą, gliukagoną ir kitus fermentus. Fermentų aktyvių vietų lankstumą užtikrina būtent glicinas. Fermentas gliukagonas, kurio sintezėje dalyvauja glicinas, skatina kepenyse laikomo glikogeno išsiskyrimą į kraujotaką ir virtimą gliukoze, kuri naudojama energijos gamybai. Skatindamas kreatino susidarymą, glicinas didina raumenų masę. Ne mažiau glicinas būtinas nervų sistemai. Centrinėje nervų sistemoje glicinas veikia kaip neurotransmiteris, palaiko atminties, pažintines funkcijas, gerina miego kokybę, valgymo elgesį. Veikdamas panašiai kaip gama-amino sviesto rūgštis, glicinas slopina dirgiklių plitimą, padeda atpalaiduoti raumenų spazmus. Glicinas reikalingas gliutationo – stipriausio mūsų organizmo antioksidanto, saugančio ląsteles nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio, gamybai. Kepenyse glicinas dalyvauja detoksikacijos procesuose ir tulžies rūgščių sintezėje. Todėl yra svarbus virškinant ir pasisavinant riebalus bei riebaluose tirpius vitaminus, saugant kepenų ląsteles nuo oksidacinio streso ir alkoholinio pažeidimo. Glicinas reikalingas skrandžio ir žarnyno gleivinės ląstelių funkcijoms bei apsaugai. Jis dalyvauja gyjant žaizdoms, pasižymi uždegimą reguliuojančiomis savybėmis. Apibendrinant galima pasakyti, kad glicinas svarbus organizmo struktūrinių baltymų sintezei, organizmo augimui, medžiagų apykaitai, nervų ir imuninės sistemos funkcijoms palaikyti. Nors organizmas, dalyvaujant kepenims ir inkstams, gali glicino pasigaminti iš kitų amino rūgščių, pavyzdžiui, hidroksiprolino, serino, cholino, treonino, tačiau, tai neužtikrina jo poreikio. Ypač daug glicino reikia sąnariams, raumenims, kaulams. Kad chondrocitai galėtų gaminti naują kremzlių kolageną, būtina nuolat užtikrinti reikiamą glicino kiekį. Augančio ir senstančio organizmo poreikis glicinui ypač didelis. Todėl labai svarbi mityba. Deja, vyresniame amžiuje baltymų virškinimas ir amino rūgščių pasisavinimas prastėja. Daugiausiai glicino yra kremzlėse, sausgyslėse, kiaulių, vištų odelėse, bet tai produktai, kurie yra sunkiai virškinami ar rečiau valgomi. Geras glicino šaltinis – želatina. Glicino taip pat yra mėsoje, žuvies, pieno produktuose, kiaušinio baltyme, vėžiagyviuose. Augaliniame maiste glicino nedaug. Jo randama ankštiniuose, sojos pupelėse, kopūstuose, kalafioruose, kiviuose, bananuose, sezamo sėklose.

Vartojimas

Maisto papilduose amino rūgšties glicino gali būti deriniuose su kitomis amino rūgštimis bei kitomis medžiagomis, dalyvaujančiomis kolageno gamyboje, palaikančiomis sąnarių, nervų sistemos funkcijas, taip pat aktyviai sportuojantiems skirtų maisto papildų sudėtyje. Kiek vartoti glicino, reikia atsižvelgti į organizmo poreikius. Sergantieji inkstų ir kepenų ligomis dėl amino rūgščių vartojimo turėtų pasitarti su gydytoju.