MAISTO PAPILDŲ ENCIKLOPEDIJA
 
Alaninas

Alaninas - viena iš dvidešimties amino rūgščių, būtinų baltymų sintezei. Ji nėra esminė amino rūgštis, nes organizme alanino susidaro iš kitų amino rūgščių: piruvato, leucino, izoleucino ir valino. Alanino sintezė vyksta kepenyse. Taip pat šios amino rūgšties susidaro yrant DNR ir dipeptidams. Alanino izomeras L-alaninas susidaro raumenų ląstelėse transamininimo būdu iš gliutamato. Jis yra baltymų sudėtinė dalis. Alaninas dalyvauja energijos gamyboje, reikalingas formuoti neurotransmiterius, svarbus palaikant tinkamą gliukozės kiekį kraujyje. Jo daug yra raumenyse. Kai kraujyje sumažėja gliukozės, alaninas išskiriamas iš raumenų ir verčiamas gliukoze. Kuo intensyviau dirba raumenys, tuo daugiau į kraujotaką išsiskiria alanino. Raumenyse ir kepenyse, pagal organizmo poreikį iš alanino yra sintezuojama gliukozė. Nuovargis, atsirandantis fizinio krūvio metu, yra susijęs su sumažėjusiu gliukozės kiekiu kraujyje. Todėl manoma, kad alanino papildai sportuojantiems gali padidinti energijos gamybą ir ištvermę. Alaninas, skatindamas limfocitų ir antikūnų gamybą, stimuliuoja imuninę sistemą. Ši amino rūgštis dalyvauja vitamino B6 (piridoksino) ir amino rūgšties triptofano apykaitoje. Alanino randama prostatos sekrete, todėl manoma, kad jis yra reikšmingas prostatos funkcijoms. Alanino yra daugelyje maisto produktų, o daugiausiai - vištienoje. Geri alanino šaltiniai yra ir kitos rūšies mėsa bei žuvis, pupelės, riešutai, sojos, mielės, rudieji ryžiai, kukurūzai, kiaušiniai, pieno produktai, daržovės. Kadangi alanino yra dažnai vartojamuose maisto produktuose, jo trūkumas pasireiškia retai. Jis gali atsirasti kai valgoma per mažai baltyminio maisto, ko pasekoje išsivysto trūkumas esminių amino rūgščių, iš kurių organizme sintezuojamas alaninas.

Vartojimas

Kadangi alanino organizme pasigamina iš kitų amino rūgščių, todėl normaliai maitinantis didesnio poreikio vartoti maisto papildų su alaninu nėra. Alanino derinyje su kitomis amino rūgštimis būna sudėtyje maisto papildų, skirtų vartoti intensyviai sportuojant. Sergant inkstų ir kepenų ligomis, dėl amino rūgščių vartojimo reikia pasitarti su gydytoju.